21 savaitė.
Kaip aš pirkau batus ir ko galėtume pasimokyti iš prancūzų
Iki pusės sulindusi į šiukšlių konteinerį rausiuosi tarp popierių, žurnalų ir visokių maišelių. Kažkas ir vėl išmetė Maison Margiela papuošalus neapsižiūrėjęs. Maždaug pusę metų tai buvo mano kasdienybė, raustis po šiukšles ieškant pamestų auskarų ar apyrankių ir maloniai šypsotis susireikšminusiems stilistams. Kai baigiau šitą praktiką peržegnojau mados pasaulį ir jau sakiau tikrai ten daugiau nebedirbsiu. O po pusės metų vėl įlindau į mados žurnalus. Dabar juokiuosi, kad dirbu tik ten kur pavadinime yra žodis bazaar.
Ir visgi tie mėnesiai Paryžiaus mados pasaulyje buvo labai gera patirtis. Pirmiausia kaip gerbti tą, kuris gauna iš tavęs siuntą/prekę. Gražiai supakuoti ir išsiųsti kolekcijas žurnalų fotosesijoms buvo svarbu. Šilkinis popierius, lankstymo technika, kad stilistas gavęs rūbą pasijaustų svarbus, o ir šiaip įsivaizduokite kokio lygio aparpuolį būtų patyręs dizaineris pamatęs, kad jo kurtas kolekcijas vyniojam kaip dešras turguje. Tai prie ko aš čia einu? Absoliuti didžioji dauguma lietuvos pardavėjų, pas kuriuos man yra tekę pirkti neturi to vadinamo savoir-faire* ir kartais gavusi siuntą jautiesi lyg kas būtų sumaišęs savo atrūšiuoto popieriaus dėžę su tavo pirkiniu. Ta kliento patirtis yra kažkokia tolima vizija, kaip jūroje toli toli plaukiantis laivelis. Aišku matai, lygina ji čia Prancūziją su Lietuva, kur ten ir senos tradicijos ir išvis tegul važiuoja į tą savo Prancūziją. Bet ar tikrai yra labai blogai norėti geresnės pirkimo patirties ir kokybiškesnio aptarnavimo, ypač jei yra iš ko pasimokyti? Kažkada Alexui siunčiau nuotrauką kaip ir prancūziško Vinted'o prekė, net ir ta, buvo gražiai supakuota.
Man tikrai patinka pirkti lietuviškas prekes ir esu labai už tai, kad reikia palaikyti. Mes turime tiek daug produkcijos, kuria galime didžiuoti ir rodyti pasauliui. O bet tačiau...kokių tik perlų nesu prisipirkus, kur tada galvoji ar jūs tikrai, mieli reklamuotojai, tikite patys tuo, ką sakote? Tikriausiai didžiausias topas man iki šiol yra nutikęs prieš porą metų. Pirkau batus. Teko palaukti gerą mėnesį, bet čia žinote juk lietuviai, mažas verslas, mes visi kaip šeima, bendrystė, draugystė. Ar man sunku palaukt? Pagaliau atėjo TA DIENA ir... batas su broku per patį priekį. Matyt labai skubėjo ir nepamatė akivaizdžios raukšlės vinguojančios įsitrižai. Ar turėčiau paminėti, kad šilkinis popierius buvo įmestas į batų dėžutę tik dėl reikalo, o pati dėžutė įpakuota į tą siuntinių juodą maišelį, kuris labiau primena šiukšlių maišą? Parašom, pasikalbam, atsiprašo, siunta iškeliauja atgal. Vėl palaukiame mėnesiuką. Tada man atrodo jau trupučiuką įsižeidus parašiau ir žiūrėk už poros dienų skambutis ir kurjeris su naujais batais. Prisimenate ten tą aliuziją į šeimą? Aš esu antras vaikas savo šeimoje, ir esu pratus, kad man daug dalykų buvo atitekę po sesės truputį panešioti, gal kur nuvaryti...nu bet kai gauni savo naujus batus ir išmera per mažus, ir dar akivaizdžiai dėvėtus tik perkaltu padu, tai jau čia ačiū bet ne. Žodžiu, likau be batų.
Ir taip yra buvę su rūbais, kurie turi keistą naftos kvapą, tamprės už daug eurų, bet kurioms pagailėtos dvigubos siūlės, nenukarpyti palaidi siūlai, kurie tuoj tuoj prairs, neveikiantys purkštukai, aliexpreso rankų darbas...vardink ir vardink. Tada dar galvojau, kad gal tik man taip čia vis pasiseka, bet pakalbi su viena ar kita drauge, nu ir ne.
O tada stebi kaip šitie verslininkai guli kokiam Balyje už tavo eurus, o tu su jų prekėmis kaip šuo su penkta koja knisies.
Ir čia man atrodo ir yra visas atspirties taškas, visi nori būti verslininkai, visi nori uždirbti ant Balio ir elektrinio leksuso, bet pamiršta, kad be pirkėjo viso to nebus. Tai negi taip sunku jį gerbti truputėlį labiau? Ar čia dar mes truputį įsivaizduojame, kad tas, kas turi prekę, tas ir muziką užsako kaip senais gerais laikais?
Tiesiog atsakykite sau į klausimą, jeigu vieną dieną neliks socialinių tinklų ir influencerių, kuriems mokate, kad jūsų prekes paverstų madingomis ar kas nors norės jas pirkti?
*žinoti kaip, išmanymas